Iš naujo.
Vidurnaktis.
Nauji norai, nauji siekiai.
Nuo tos akimirkos kai pramerki akis atrodo, kad reikia pradėti kurti viską iš naujo.
Tad pradėsiu nuo plačios šypsenos.
Baigta.
Muzika skambėjo garsiau nei įprastai. Tikriausiai šiandien buvo viena iš tų dienų. Jos raudona lengva suknelė plazdėjo iš vieno kambario į kitą, ji netvėrė savame kailyje ir vis bandė suimti save į rankas.
...
Ji atmerkė akis ir giliai įkvepė. Jautėsi tarsi visą tą laiką sapnavo ir tik dabar pabudo iš gilaus miego.
Lauke girdėjosi pravažiuojančios mašinos ir žmonių pokalbių nuotrupos. Gyvenimas tęsėsi. Ji šyptelėjo ir padėjusi teptuką tarė: "Baigta".
Ji
Pirmiausia aš užuodžiau nosį kutentančius smilkalus maišytus su muskatu. Kvapas buvo toks stiprus, kad jis iš karto pažadino vaizduotę.
Ore tvyrojęs karštis gėrė iš manęs paskutinius prakaito lašus tarsi pats norėdamas atsigaivinti. Aš ėjau galvodama tik apie vėsų vakaro vėjelį arba bent stiklinę šalto vandens. Bandžiau save įkalbėti žengti dar vieną žigsnį į priekį, nes kelio atgal jau nebuvo. Nesigręžiojau. Tai įprotis nuo vaikystės, kai namuose stačiais laiptais tamsoje bėgdavau į savo kambarį. Jau tuomet žinojau, kad tai geriausia išeitis, neleisti fantazijai tamsiu šydu apgobti šviesių minčių, kurios nenusipelno būti paslėptos. Ėjau toliau, tikėdamasi pagauti bent vieną draugišką žvilgsnį. Tačiau kelyje sutikau tik laukinę katę, kuri tingiai gulėjo vieninteliame aplinkui rastame pavėsyje, taip ir norėjosi prisišlieti prie jos ir dalintis sapnais.
Juokas grąžino mane į realybę ir mūsų žvilgsniai susitiko. Ji žiūrėjo į mane, o aš į ją. Mūsų akys be žodžių kalbėjo viena kalba. Mes nusišypsojome viena kitai ir pasidalinome šalta stikline vandens.
Taip prasidėjo mūsų kelionė. Be klausimų apie praeitį, tik su aiškiu tikslu - į priekį žengti drauge.
Magnolia
Kai pirmą kartą ją pamačiau, mano širdis nepradėjo plakti greičiau. Netgi atvirkščiai, mano pulsas sulėtėjo, vokai pasidarė sunkūs, o judesiai nerangūs. Man sukosi galva nuo tokio neapsakomai keisto grožio. Stebėjau kaip kilnojasi jos krūtinė kaskart įkvėpiant, kaip ji glosto saulės išbučiuotus ir lietaus apdovanotus žiedus. Tą akimirką atrodo, kad visas gyvenimas stojo į savas vėžes, kad nebeliko klausymų kaip ir kodėl? Visos besiplaikstančios mintys ramiai nugulė į stalčiukus, kiekviena žinodama savo vietą.
Tokia tyra ir nesuvaidinta akimirka, kai rodos pati Visata siuntė ženklus, kad nuo šiol viskas bus gerai. Ar buvo?
Žinoma, ne, nes taip būna tik pasakose, o tikrame gyvenime mes jas tik skaitome, kiekvienas giliai širdyje tikėdamasis, kad mūsų laukia tokia pati nuostabi pabaiga. Tačiau, retai pagalvojame, kad gyvenimas daug gražesnis už pasakas, nes mes esame tikri. Ir tas jausmas, kurį patiriame tokiomis akimirkomis yra šimtą kartų gražesnis už bet kokią pabaigą.